Apie dziudo

Pasakojama, kad Japonijoje gyvenęs gydytojas Akojama dažnai mėgdavęs vaikščioti po savo sodą ir grožėtis vyšnių šakomis. Kartą jis įsižiūrėjo į vyšnios šakelę, ant kurios kūpsojo didžiulė sniego kepurė.
Sniegas vis spaudė ir spaudė vyšnios šakelę link žemės. Akojama pastebėjo, kad storoji vyšnios šaka neišlaikė sniego sunkumo ir nulūžo, o plonoji šakelė linko, linko prie žemės, kol sniego klodas nuslydo nuo jos ir ji visiškai sveikutėlė vėl atsitiesė. Visa tai stebėjęs Akojama susimąstė, o paskui sušuko : „Taip, iš karto reikia pasiduoti, kad vėliau nugalėti“. Šie jo žodžiai buvo taikomi imtynių veiksmams, kurias jis pats vėliau ir kūrė. Jis sukūrė ~300 veiksmų gynybos sistemą, padedančią apsiginti ir nugalėti bet kokį priešą.
Taip atsirado imtynių sistema, vadinama džiudžistu.

Dzigaro Kano (1859 –1938), XIX a. pabaigoje, atmetęs žmogaus sveikatai ir gyvybei pavojingus džiudžitsu, karatė ir kitų imtynių veiksmus, sukūrė naują imtynių rūšį – Dziudo. Japoniškai „Dziu“ – reiškia „švelnumas, minkštumas“, „do“ – „būdas, kelias“.

Dz. Kano sukūrė savisaugos demetus bei metimų sistemą ir suteikė šiai imtynių rūšiai sportinį pobūdį. Jis sudarė dziudo varžybų taisykles, daug dėmesio skyrė sportininko moralinėms ir psichologinėms savybėms.
1882 m. Dzigaro Kano Tokijuje įkūrė specializuotą dziudo mokyklą – kodokanę.

Šiuo metu dziudo užsiiminėja jau 146 šalys. Pirmasis dziudo pasaulio čempionatas įvyko 1956 m.

1964 m. dziudo debiutavo Olimpinėse žaidynėse , kurios vyko Tokijuje.

Lietuvoje dziudo padėta kultivuoti 1977m.greta sambo  (savigynos) imtynių, jau turinčių savas tradicijas.

Dziudo – efektyviausia kūno ir dvasios harmonijos priemonė. Tai sporto šaka, kuri padeda geriau atskleisti žmogaus galimybes, stiprina sveikatą ir funkcines galias.

Meistriškumo vertinimas

Taikoma japonų vertinimo sistema. Norint gauti atitinkamą sportinį atskyrį, būtina dalyvauti varžybose ir išlaikyti pakopos egzaminą.

Pagal KYU meistriškumo pakopas mokiniai skirstomi taip: 6 KYU – baltas diržas; 5 KYU – geltonas diržas; 4 KYU – orandžinis diržas; 3 KYU – žalias diržas; 2 KYU – mėlynas diržas; 1 KYU – rudas diržas. Toliau skirstymas vykdomas pagal 10 meistriškumo pakopų – DAN. 1 – 5 dano imtynininkai turi teisę ryšėti juodą diržą. 6 – 10 daną turintys dziudo imtynininkai – raudoną su juoda juosta diržą (turi teisę pasirinkti dėvėti raudonai ir baltai languotą diržą vietoj juodo).

Raudona spalva – tai aukščiausias skiriamasis ženklas. Šios spalvos diržą gali ryšėti tik 9-10 dano dziudo imtynininkai (būtina pastebėti, kad šiuo atveju netaikoma diržų sistema, kai kovos metu vienas iš imtyninkų papildomai susijuosia raudonu diržu, laikomu skiriamuoju). Tokio aukšto meistriškumo dziudo imtynininkų yra labai maža; paprastai tai japonų treneriai, kurie visą gyvenimą atidavę dziudo. Iki 2007 metų buvo 14-ka 10 DAN turėtojų iš jų du europiečiai:

• Anton Geesink (Nyderlandai), Pasaulio ir Olimpinių žaidynių čempionas. 10 DAN jam buvo suteiktas 1997 metais;
• Charles Palmer (Jungtinė Karalystė), Tarptautinės dziudo federacijos prezidentas, 1965–1979. H10 DAN jam buvo suteiktas 1997 metais.

KYU pakopos žymimos kitokių spalvų diržais. Lietuviškoje, kaip ir japoniškoje dziudo sistemoje yra aukščiau paminėtos KYU pakopos. Tačiau dabar kiekviena šalis turi savo pakopų skalę bei savo paaukštinimo praktiką ir kriterijus. Taigi, skirtingos organizacijos turi skirtingą KYU pakopų skaičių. Be to, atskiros šalys ir organizacijos turi skirtingas spalvas atitinkamoms KYU pakopoms, o šie dar gali skirtis jaunesniems ir vyresniems imtyninkams. Vienintelis bendras bruožas yra tas, kad įvairiose šalyse ir organizacijose visi pradžiamoksliai nešioja baltą ir visi DAN turėtojai – juodą diržą.